PRAGULOS IR JŲ PROFILAKTIKA

Kas yra pragulos?

Pragulos – tai viena opiausių paralyžuotų, nesąmoningų ir blogai slaugomų ligonių problema, lemiančių prastesnę ligonio gyvenimo kokybę, didesnį mirtingumą nuo infekcinių arba kitų komplikacijų.

Pragula – tai lokalus, vietinis odos ir/ar po ja esančio audinio pažeidimas, išsivystęs sutrikus kraujotakai, audinių mitybai dėl nepakankamo audinių aprūpinimo deguonimi spaudžiamose kūno paviršiaus vietose, dažnai atsirandanti virš kaulo išsikišimo dėl spaudimo. Labai svarbu laiku pastebėti gresiančius simptomus, kurie rodo galimą pragulų vystymąsi: ilgiau nei 24 valandas užsitęsęs odos paraudimas, pūslelės ant odos ar smulkūs išopėjimai.

Pragulų stadijos, simptomai

Dažnai pirminiai pragulos simptomai neįvertinami ir tik po kelių parų, atsiradus smarkiai matomai odos nekrozei, konstatuojama pragula. Dideli pokyčiai vyksta esant audinių spaudimui riebaliniame audinyje, raumenyse, ko iš pradžių išorėje nematome.

Pirmoji stadija – nuo gulėjimo nuspaustoje vietoje sutrinka kraujo ir medžiagų apykaita. Vieta į kurią priteka labai ribotas kraujo kiekis, pabąla ir gali atrodyti kaip nugulėta vieta. Atsiranda odos eritemos, paraudimas virš kaulinių išsikišimų, epidermis nepažeistas, neišnykstantis paraudimas, gali būti melsvos, violetinės dėmės.

Antroji stadija – atsiranda odos vientisumo pažeidimas, paviršinis išopėjimas, apimantis odą. Paviršinis odos įtrūkimas. Pažeistas epidermis ir derma. Odoje ir minkštuose audiniuose per pažeistą odą pakliuvusios bakterijos gali sukelti uždegiminį procesą. 

Trečioji stadija – jeigu šioje stadijoje slėgimas į paraudusią vietą nepašalinamas tai išopėjimas apima poodinius audinius, bet ne raumenis, nesiekia kaulų, sausgyslių ar sąnarių. Žaizdos vidus su infekcijos požymiais, būna ir nekrozė.

Ketvirtoji stadija – išopėjimas apima raumenis, išopėjimas išplinta iki kaulų, sąnarių, kūno ertmių (tiesiosios žarnos, šlapimo pūslės).

Pragulų susiformavimo vietos

Pragulos formuojasi, kai esant netinkamai kūno padėčiai, tam tikras odos plotas bei po ja esantys audiniai suspaudžiami ir dėl sutrikusio aprūpinimo krauju pažeidžiami. Pragulos įprastai atsiranda kaulinių išsikišimų srityse. Dažniausiai susidaro tose vietose kur oda yra arti kaulo. 90% pragulų atsiranda apatinėje kūno  dalyje. Didžiausia rizika – kryžkaulis, sėdynkaulio gumburai, kulnai.

Pragulų profilaktikos planas

Pragulų profilaktikos planas turėtų būti sudaromas kiekvienam ligoniui. Žemiau pateikiame 2 plano variantus:

1. Pragulų profilaktikos planas, kai ligonis neturi pragulų (lovos režimas):

• Įvertinti pragulų susidarymo riziką.
• Įvertinti kokioje padėtyje daugiausiai būna ligonis. Pragulos gali atsirasti toje vietoje, kuri patiria ilgalaikį spaudimą. Būtina atkreipti dėmesį į ligonio gulėjimo  įpročius.
• Profilaktinė slauga prasideda nuo ligonio lovos paruošimo. Įvertinti lovos funkcines galimybes.
• Sudaryti kūno padėties keitimo grafiką. Gulintiems ligoniams keisti kūno padėtį kas 2 val. Sėdintiems pacientams rekomenduojama kas 15 min. pakeisti atramos taškus (sėdint slėgio jėga į tam tikras kūno vietas yra didesnė, negu gulint, ypač greitai pragulos atsiranda sėdmenų kaulų srityje).
• Teisingas paciento kūno padėties keitimas, naudojant pagalbines slydimo priemones.
• Pagalbinių priemonių naudojimas slėgimui į atskiras kūno dalis mažinti. Pagal situaciją nusprendžiama kokios pagalbinės priemonės mažins slėgimą į atskiras kūno dalis:
  • Kad būtų sumažintas spaudimas į jautrias vietas.
  • Kad pagalbinių priemonių poveikis būtų nuolat kontroliuojamas.
• Odos higiena – svarbi slaugos dalis. Naudoti odos priežiūros priemones: atsižvelgti į odos savybes, reikalingas losjonas arba kremas.
• Odos kraujotakos gerinimas. Fiziniai pratimai, kvėpavimo pratimai.
• Subalansuota reguliari mityba.

1. Pragulų gydymo planas, kai ligonis turi pragulas.

• Įvertinti odos pakitimą.
• Ligonį informuoti apie priežiūros būtinumą. Ligonį supažindinti su priežiūros ypatumais, nes jei nežinos kodėl atliekami vieni ar kiti veiksmai, nesąmoningai gali priešintis daugeliui procedūrų.
• Sumažinkite spaudimą žaizdos atsiradimo vietoje.
• Tinkama žaizdų priežiūra.
• Vietiškai pragulos gali būti gydomos antimikrobiniais tvarsčiais. Jie palaiko antimikrobinę ir drėgną aplinką, sugeria žaizdų eksudatą, sunaikina bakterijas, netraumuoja audinių, nepraleidžia iš aplinkos bakterijų, vandens, oro ir sudaro palankias fiziologines sąlygas praguloms gyti.
• Gydant pragulas taip pat svarbios švara ir tinkama higiena: patariama dažnai keisti patalynę (paklodė turėtų būti lygi, neraukšlėta), sauskelnes, įklotus (drėgmė, šlapimas, fekalijos ypač dirgina odą), naudoti slaugai skirtus apsauginius, kraujotaką aktyvinančius kremus, jei oda sausa – tepti ją kremais.
• Odos paraudimų negalima masažuoti, trinti spirito turinčiais preparatais.
• Mažinti riziką atsirasti praguloms kitose kūno vietose.

Ligonio kūno padėties keitimas

Ligonio  padėties apibūdinimas ir padėties keitimas yra labai svarbus priežiūroje. Skirstoma aktyvi ir pasyvi padėtis lovoje.

Aktyvi padėtis gali būti laisva ir priverstinė. Aktyvi laisva ligonio padėtis, tai padėtis, kurios nevargina  ligos pobūdis. Aktyvi priverstinė padėtis – paties ligonio pasirenkama padėtis, siekiant pagerinti savijautą,  pvz. sergant širdies ligomis, dažniausiai pasirenkama sėdimoji padėtis.

Pasyvi padėtis vadinama tokia padėtis, kai ligonis negali judėti, pakelti galvos ar rankų, pasiversti.

• Pusiau sėdima arba Fowler padėtis (aukšta, žema)

Pusiau sėdima padėtis, kai galva ir liemuo yra pakelti 45-90 laipsniu kampu. Ligonio keliai gali būti sulenkti arba tiesūs. Dažniausiai daroma klaida, kai ligonis paremiamas per didele pagalve arba po galva dedama daugiau nei viena pagalvė. Dėl to gali būti pakenktas per daug palenktas kaklas. Tokioje padėtyje pagerėja kvėpavimas.

• Gulima padėtis ant pilvo

Paguldyto ant pilvo ligonio galvą pasukite į šoną ir padėkite nedidelę pagalvėlę. Taip pat mažas pagalvėles pakiškite po pilvu ir blauzdomis.

Gulint ant pilvo kojos yra ištiestos, o galva pakreipta į šoną. Taip paguldyto ligonio visiškai išsitiesia kojos per klubus ir kelio sąnarius. Taigi, ši padėtis apsaugo nuo klubų ir kelių kontraktūrų (sąnario judesių sumažėjimo).

Ant pilvo ligonis paprastai guldomas tik trumpam. Ši padėtis tinka ligoniams, kad lengviau ištekėtų skysčiai iš burnos, kai yra pragulos yra kryžkaulio, stuburgalio, sėdimųjų gumburų srityse.

Guldyti ant pilvo žalinga ir nerekomenduojama sergant širdies kraujagyslių bei kvėpavimo ligomis.

Tačiau ši padėtis turi ir trūkumų. Gali vystytis naujos pragulos virš klubakaulių dyglių, girnelių, sutrikti kvėpavimas, ypač esant tetraplegijai. Gali pabrinkti veidas, pakilti akispūdis, sutrikti šlapinimasis.

• Pusiau gulima ant pilvo arba Simso padėtis

Ligonis guli užėmęs tarpinę padėtį  tarp šoninės ir gulimos ant pilvo. Apačioje esanti ranka padedama ligoniui už nugaros, o esanti viršuje sulenkiama per peties ir alkūnės sąnarį.  Abi kojos yra palenktos į priekį nuo kūno. Po paciento galva padėkite pagalvėlę. Viršuje esanti koja labiau sulenkta per klubo ir kelio sąnarius, negu esanti apačioje.

Simso padėtis taikoma profilaktiškai nuo pragulų, vemiantiems, kad ligonis neužspringtų. Daugumai žmonių tokia kūno padėtis patogi miegoti. Pagalvėlės nereikėtų dėti, jei iš burnos gausiai sekretuoja. Pagalvėlė apsaugo nuo kaklo persilenkimo į šoną, paremia galvą, veidą, ausį ir apsaugo nuo spaudimo.

• Gulima padėtis ant šono (kairio, dešinio)

Ši padėtis labai patogi ir gali būti naudojama paciento, gulinčio ant nugaros ar pilvo, padėčiai pakeisti. Ligonis guli sulenkęs koją per klubo ir kelio sąnarį ir ją perkėlęs kiek į priekį nuo kūno. Kuo daugiau sulenkta koja per abu sąnarius, tuo stabilesnė kūno padėtis ir kūnas geriau išlaiko pusiausvyrą. 

• Gulima padėtis ant nugaros

Pacientui gulint ant nugaros, po galva pakišama pagalvė. Paciento, gulinčio šia padėtimi, ištiestas rankas galima prispausti prie šonų arba jei rankos užkeltos ant krūtinės po alkūnėmis padėti pagalves.

SVARBU !!!

• Kas 2 val. reikia keisti ligonio kūno padėtį.
• Keičiant padėtį pacientą reikia versti, kelti pagalbinėmis priemonėmis, o ne tempti (traukti), kad nebūtų odos trynimo ir pažeidimo.
• Kai ligonis sodinamas į kėdę, pirmiausia jis pakeliamas, bet netraukiamas, velkamas.
• Gulintį ligonį kelti specialia pakėlimo paklode, kuri dedama virš pagrindinės lovos paklodės, pakeliama ir lengvai pasukama.

Spaudimo mažinimo priemonės

Pažeidžiamiausių šiuo požiūriu kūno vietų spaudimo mažinimas pasiekiamas įvairiais specialiais prietaisais bei įrenginiais. Vengiant audinių spaudimo, dėl ligos priverstinai ilgai gulintis pacientas turi būti vartomas keičiant jo kūno padėtį kas 2 val., tai gerina odos kraujotaką

Profilaktiškai, kad nesusidarytų pragulų po kryžkauliu ar ant kulno, galima naudoti įvairaus dydžio pagalvėles. Ligonio paklotas, ant kurio jis guli, privalo būti be raukšlių.  Pagrindas, ant kurio sėdi ar guli pacientas, turi būti patogus.

Ligonio aktyvinimas, judėjimas

Pagrindinė efektyviausia profilaktinė priemonė nuo pragulų susidarymo yra paciento aktyvinimas ir paciento kūno padėties keitimas.

Nejudančius pacientus reikia vartyti reguliariai, kas dvi valandas, ligonis paverčiamas nuo vieno šono, ant kito, pasodinamas.

Pacientus, kurie gali tik sėdėti, reikia skatinti pagal sudarytą tvarkaraštį keisti kūno padėtį kas 15–20 minučių. Gulintiems pacientams  keisti kūno padėtį kas 2 valandas.